- pamėtoti
- pãmėtoti, -oja, -ojo tr. 1. kartoti, ką kitas kalba, daro, pamėgdžioti: Sergėkis pamėtotie būdus mergų paleistuvių Rp. Balsas žmogų pamėto[ja] J. Mokėjo sekti ir pamėtoti S.Dauk. | refl.: Nepãmėtokis, jug ne beždžionė esi! Plt. 2. tyčiotis, mėgdžiotis, pajuokti: Viešpats pamėtoja juos BBPs2,4. | refl.: Išdykę vaikai dažnai pãmėtojas (grobsto kito žmogaus žodžius ir juos iškraipę kartoja) Lž. Nepamėtokias, vaikeli, iš seno žmogaus: pats senas būsi! Vkš. Nepãmėtokis iš vaiko, jug ans netura da protelio Slnt. Kam reikia pãmėtotis iš mūsų senelių kalbos?! Mžk. Ko čia pãmėtojys kaip pelėda iš savo rieto! Brs. Velnias pradėjo iškišęs liežuvį pamėtotis: le le le Erž. Kvailiojo, pamėtojos iš Sragių vaišių, rodė visų Sragių svečių eisenas Žem. Kai daina nutilo, Mikutis papievio krūmuose, pamėtodamasis iš artojų dainininkų, savotiškai paleido kakarinę V.Myk-Put. Jie iš mūsų nepamėtojas S.Dauk. \ pamėtoti; išpamėtoti; pasipamėtoti
Dictionary of the Lithuanian Language.